Dažnai šeimininkai savo augintinį suvokia kaip tobulą meninio filmo personažą. Jie tikisi, kad šuo, nuo pirmų savo dienų, nepriekaištingai elgsis namuose, narsiai stos ginti savo šeimininkų, klausys komandų ir pan. Pamirštama tai, kad savisaugos instinktai padėjo šuns protėviams išgyventi ir prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Bet koks šio instinkto pasireiškimas šeimininkui tampa asmenine tragedija: šuo „nurašomas“, kelia tik nusivylimą ir visam laikui prarandamas ryšys su geriausiu žmogaus draugu.

Žinoma, šuns elgesys labai priklauso nuo veislės ir paveldėjimo. Natūralu, kad tam tikrų veislių ar su tam tikru paveldėjimu šuo nepuls už save pranašesnio priešo, nestos ginti šeimininko ar savo garbės. Jis neš sveiką kailį, o priešininką aplos tik iš saugaus atstumo. Tačiau nėra jokios garantijos, kad pasirinkus tinkamą veislę ir puikią vadą turėsite gerą bebaimį sargybinį. Šuns narsa daugeliu atveju priklauso nuo tinkamo ankstyvojo auklėjimo. Viskas priklauso nuo to, ar sugebės šeimininkas nustumt į antrą planą savisaugos instinktą, ar jis taps dominuojančiu ir lems augintinio elgesį.

Svarbiausias dalykas ugdant augintinio narsą- atsikratyti asmeninių baimių, kad šuo užaugs bailus. Kol šunytis mažas, nereikia laukti narsos ir kovingumo pasireiškimų. Tiesa, mėnesio mažylio savisaugos instinktas išvystytas silpnai- gamtoje tokio amžiaus jauniklius saugo motina ir jie nenuklysta toli nuo savo urvo. Mėnesio- dviejų šuniukas patenka pas naujus šeimininkus, greitai adaptuojasi naujoje aplinkoje ir pakankamai drąsiai elgiasi naujojo gyvenamo būsto ribose. Daugelis šeimininkų tai aiškina kaip narsą. Tačiau jie klysta. Tai- šunyčio nepatyrimas: jis dar nežino kas tai yra „svetimas“, kokie pavojai gali jo tykoti.

Tik sulaukęs 2-3 mėn. šunytis pradeda skirti savus, šalintis svetimų ( kurie nepriklauso jo „gaujai“). Kadangi jis dar nepasitiki savo jėgomis, pradeda reikštis baimės, atsiranda pasyvios gynybinės reakcijos. Visa tai ateina iš amžių glūdumos. Būtų keista, jei mažylis mėgintų ginti savo teritoriją, kaip ir suaugę šunys. Senovėje pirma jis turėjo išmokt išgyventi ir prisitaikyti šiame pavojingame pasaulyje, ir tik vėliau tapti savo gaujos gynėju. Kai naminis šunytis gatvėje susiduria su suaugusiu šunimi, dažniausiai jis demonstruoja paklusnumą- prisėda ant užpakalinių kojų, prispaudžia ausis, stengiasi aplaižyti suaugusiam šuniui snukį arba nukrenta ant nugaros, atkišdamas pilvuką apuostymui. Taip pat gali elgtis ir jauni, nesubrendę šunys kai susitinką vyresnį. Šuns dydis nėra lemiamas tokiam elgesiui, nors įtakos turi. Daug daugiau priklauso nuo kvapo, mimikos, pozos. Tiesa, jei dydžio skirtumai labai ryškūs, šuo gali neatpažinti savo rūšies atstovo. Pavyzdžiui, dogas gali nepripažinti bolonės ar toi-terjero ir jiems susitikus nebus jokio ritualo.

Daugelis šeimininkų riboja augintinio bendravimą su kitais šunimis. Dažniausiai bijoma infekcijų, ligų ar susirėmimų. Kartais tokį žmonių sprendimą lemia augintinio paklusnumo poza, mėginama apsaugoti. Tačiau tai nereiškia, kad vėliau šuo elgsis taip pat ir užaugs bailus.

Žinoma, galima išauginti šunyti be kontaktų su gentainiais. Tačiau, tokie šunys dažniausiai praranda dalį savitumo ir patrauklumo. Įsivaizduokim žmogų, užaugusį be bendravimo su panašiais į save. Šuo, kuris negalėjo bendrauti su gentainiais tuomet, kai formavosi jo charakteris, nemokės tinkamai elgtis „šunų bendruomenėje“, laikytis ritualų. Tai gali iššaukti kitų šunų agresiją. Tikėtina, kad toks augintinis net nesugebės apsiginti, nes žaidimuose šunyčiai įgyja peštynėm reikalingų įgūdžių. Po kelių susidūrimų, šuo taps labai bailus prieš stipresnius ir itin agresyvus su silpnesniais. Tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Šeimininkas negali įtempti didžiulio vakarų Europos aviganio patino į aikštelę, jei ten yra kitų šunų. Priežastis- su gentainiais jis „susipažino“ būdamas vienuolikos mėnesių. Dėl panašių priežasčių dobermanas, pasižymintis geromis tarnybinėmis savybėmis, susitikęs kitą šunį, mėgina įkast.

Dėl šeimininko kaltės šunyčio nuolankumas prieš suaugusį šunį gali virsti paniška baime ir siaubu. Tai atsitinka tada, kai pasirodžius svetimam šuniui, augintinis griebiamas ant rankų, baimingai šūkčiojama. Mažylio pasąmonėje įsitvirtina baimė. Juk net šeimininkas, jo „gaujos vadas“ bijo, tai ką jam daryti! Geriau visiškai nesikišti į šunų tarpusavio bendravimą. Net jei jie susipešė, negalima gąsdintis, pulti į paniką- skirti peštukus reikia ramiai ir užtikrintai. Tai bus geriausias palaikymas jūsų augintiniui.

Jei jūsų šunytį smarkiai sukandžiojo suaugęs šuo, negalima jo guosti, aimanuoti- taip tik sustiprės jo baimė. Geriau pagirti žvaliu ir tvirtu balsu: „ Šaunuolis! Na mes jam parodėm!“. Šunys linkę į hipochondriją. Jei šunytis įpras savęs gailėtis, tai jam trukdys būti drąsiam. Šeimininko pareiga- stengtis išvengti susidūrimų. Jei žinoma, kad artėjantis šuo agresyvus šunyčių atžvilgiu, geriau išvengti susidūrimo, neparodant baimės. Galima keisti kryptį, nukreipiant augintinio dėmesį į žaidimą. Jei svetimo šuns elgsena nežinoma, galima pasiklausti jo šeimininko. Jei sužinoma apie galimą agresyvumą- reikia paprašyti prilaikyti tokį šunį, kol prasilenksite.

Laikantis šių nesudėtingų taisyklių, sudaromos palankios sąlygos tinkamam šuniuko charakterio formavimuisi. Po kiek laiko, susitikimo su suaugusiais šunimis ritualas keisis- paklusnumo poza liks ne tokia ryški, neliks mėginimų įsiteikti ir pan. Tada viskas priklausys nuo šuns jėgos bei įgytos susidūrimų patirties.

Tiesa, tai dar negalės garantuoti augintinio narsos. Daugelio šunų narsa- kintanti savybė. Tam įtakos gali padaryti, pavyzdžiui, buvimas svetimoje teritorijoje. Savo teritorijoje- sode, voljere ar kieme- šuo elgiasi užtikrintai, drąsiai. Neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, dresavimo aikštelėje ar parke drąsa priklauso nuo to, kiek gerai pažįstama ši teritorija. Ten kur šuo dažnai būna, palieka savo žymas, svetimi kvapai taip pat mažiau kelią stresą. Jei šuo patenka į visiškai nežinomą teritoriją- svetimą butą, sodą ar veterinarinės klinikos priimamąjį- drąsa gali ir iš vis dingt. Puikus anglų veterinarijos gydytojas Džeimsas Cherriotas savo knygoje rašė, kad daugelis narsuolių, kurie namuose pasiruošę sudarkyti bet kurį įsibrovėlį, peržengę priimamojo slenkstį tapdavo nuolankiais „uodegų vizgintojais‘. Ir tai gali patvirtinti visi veterinarijos gydytojai.

Dar vienas narsos faktorius- pavadėlis. Šuo, prisegtas pavadėliu, dažniausiai elgiasi drąsiau ir agresyviau, nei be jo. Dažnai galima sukelti augintinio agresiją ir kovingumą, laikant ant trumpo pavadžio ar už antkaklio. Prisegtas narsuolis gali veržtis į „kovą“, o paleistas- bėgti kuo toliau nuo priešininko. Mano nuomone, pavadėlis reiškia „geriausią šuns teritoriją“. Žinoma, galimi ir kiti paaiškinimai.

Daugeliui šunų būdingas nepasitikėjimas svetimais žmonėmis. Nes jis- „svetimas“, nuo kurio reikia ginti savo teritoriją, o svetimoje- saugotis jo. Manau, kad tai nulemia didžiuliai tarpusavio bendravimo skirtumai- šunys mūsų paprasčiausiai nesupranta. Pavyzdžiui, įdėmus žvilgsnis tiesiai į akis augintiniui reiškia agresiją. Staigiai pirmyn ištiesta ranka, siekianti keteros- pavojus, nors norima tik paglostyti. Šis „priešiškumas“ gali pasireikšti įvairiai- vieni šunys mėgins pasprukti, kiti- pulti. Agresyviai elgsis ir persigandęs šuo, jei jam pasirodys, kad yra „įvarytas į kampą“. Žinomi įvairūs tragiški atvejai, kai gąsdinamas ir mušamas šuo iš nevilties puola šeimininką, sunkiai sužaloja.

Šuniui, ypač nedresuotam, būdinga aktyviai puolančio žmogaus baimė. Verta pastebėti, kad šunys stebėtinai gerai skiria, kada puolimas „žaidybinis“, naudojamas mokymuose, bei, kada realiai gresia pavojus. Todėl negalima kaltinti savo augintinio, jei jis mėgina išsisukti nuo užsimojusio žmogaus arba staigiai atšoka nuo pakelto strypo, pagalio. Tam, kad išauklėti gera tarnybinį šunį, būtina teisingai ir tinkamai jį dresuoti. Šiuo metu madingas bendro paklusnumo kursas ar paviršutiniškos apsaugos treniruotės neduoda norimo rezultato. Šuo lieka panašus į „pusfabrikatį“- tikro konflikto metu jo reakcijos gali neatitikti mūsų lūkesčių, juo negalima pasikliauti.

Pasitaiko, kad suaugusiam šuniui, kurio charakteris seniai jau susiformavo, atsiranda naujos, nebūdingos baimės. Dažnai tai būna vienas pirmųjų rimtų susirgimų simptomų. Praktikoje pasitaikė daug tokių nutikimų. Pavyzdžiui, vienas dogas, puikus sargybinis, didelis peštukas staiga pradėjo bijoti kitų šunų. Šeimininkai stebėjosi, bet jokių priemonių nesiėmė. Po savaitės šuo rimtai sunegalavo. Apžiūros metu išaiškėjo, kad jam infarktas. Kadangi pagalba suteikta pavėluotai, šuns išgelbėti nepavyko. Drąsus ir „mėgstantis pasiaiškinti“ rizenas staiga nustojo veltis į konfliktus, ginti šeimininkus. Netrukus jis pradėjo raišuoti, liga greitai progresavo. Apžiūros metu nustatytas artritas. Efektyvaus gydymo dėka šuo pasveiko ir senasis charakteris „grįžo“. Tačiau drėgnu oru, paūmėjus ligai, atsinaujindavo ir baimės.

Dažnai šunų bailumo priežastimi gali būti neteisingas maitinimas, persirgtos sunkios infekcinės ligos ar net tai, kad augintinis mažai vedžiojamas mažai juda. Gyvūnas instinktyviai jaučia savo silpnumą ir mėgina išvengti bet kokių „kraštutinių“, grėsmingų situacijų.

Net ir patys drąsiausi šunys bijo neįprastų daiktų, garsų ar reiškinių. Tikriausiai kiekvienas šunų augintojas gali pateikti aibes tokių pavyzdžių. Kartais atsitikimai atrodo gana kurioziški. Pavyzdžiui, suaugęs, narsus bokseris išsigando dengto brezentu karučio. Jaunas rotveileris nešė kudašių ir iš pagarbaus atstumo aplojo medines skulptūras parke. Suaugę aviganiai ir senbernaras bėgo nesustodami nuo erdelio šunyčio, kuris prieš tai tampė popierinę dėžę, kone užsidėjo ją ant galvos, o vėliau sumanė pažaisti su dideliais šunimis. Nereikia nusivilti, jei jūsų šuo patenka į tokias situacijas. Tai tikrai nereiškia bailumo. Geriausiai apsimesti, kad išviso nieko neįvyko. Galima prieiti prie „baisaus“ daikto, parodyti augintiniui, kad nieko siaubingo ten nėra. Tačiau negalima šuns tempti per prievartą, nes tokiu būdu baimė tik įsitvirtins.

Pastebėta, kad miestuose gyvenantys šunys, kurie nebuvo tausojami nuo įvairių dirgiklių, rečiau bijo. Tokie gyvūnai lengviau prisitaiko prie bet kokių aplinkybių ir neišsigąsta daugelio garsinių dirgiklių, pavyzdžiui, garsių sprogimų, šūvių ar trenksmų. Tuo tarpu augintiniai, kurie augo „šiltnamio“ sąlygomis, pavėluotai pažino gatvę, nepriprato prie nuolat kintančios aplinkos, naujų daiktų ir garsų, yra bailesni. Pasyvaus pasipriešinimo reakcijos pas juos išsilaiko iki gyvenimo galo. Panašiai elgiasi ir šunys išaugę „gamtoje“ bei patekę į miestą. Žinoma, galų gale augintiniui gali pavykti adaptuotis ir prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau pradžioje -šuo turės žymiai daugiau baimių nei „miestietis“.

Daug nemalonumų šunų augintojam pridaro ir transporto priemonių baimė. Prie įvairių transporto priemonių šunyti reikia pratinti pamažu, nuo ankstyvo amžiaus. Tam tinka pasivaikščiojimai judriomis gatvėmis ar šalia geležinkelio bėgių (tuo metu šuo turi būti prisegtas pavadžiu). Jokiu būdu negalima augintinio girti, jei jis mėgina aploti mašiną ar kitą ratuotą priemonę. Ateityje tai gali jam kainuoti gyvybę. Verta piktai truktelėti ar net nubausti augintinį.

Daugelis šunų nejaukiai jaučiasi pirmą kartą važiuodami traukiniu ar automobiliu. Tačiau, jei gyvūno psichika sveika ir tai daryti tenka pakankamai dažnai, galų gale prie to pripranta. Jei šuo nepratęs važiuoti automobiliu, pradeda blaškytis ir pan., negalima jo raminti apkabinimais, prispaudimais prie savęs. Beje, tai pasakytina apie visas situacijas susijusias su baimėmis. Kaip ir bet kuris žvėris, tokiose situacijose šuo turi jausti tam tikrą judėjimo laisvę. Priešingu atveju baimė peraugs į paniką. Taip pat augintinio negalima bausti.

Šiame straipsnyje išvardintos tik kelios situacijos, kai šuo patiria baimę. Dažniausiai šeimininkui tenka veikti pagal susiklosčiusias aplinkybes, sprendimus priimti ekspromtu. Svarbiausia prisiminti: blogai yra ne tai, kad šuo išsigando, juk tai gyvas padaras, esantis daug arčiau gamtos, menkai suprantantis mūsų sukurtą pasaulį, taigi- baimių turintis kur kas daugiau nei mes. Didžiausia blogybė nagrinėjamu atveju tai, kad netinkamas šeimininko elgesys padaro augintinį patologiškai bailiu, bijančiu visko aplinkui. Tam, kad išvengti tokių klaidų, pasistenkite blaiviai įvertinti savo šunelio charakterį- tai padės išryškint jo pranašumus ir kompensuoti trūkimus. Bendraudami su šunimi visada būkite pasitikintis savimi, ramus, išmintingas ir narsus- kaip ir dera Žmogui.

M. Mazanko

Paruošta pagal www.zooclub.ru