Taip mano knygos „Apie ką galvoja jūsų šuo” autorius zoopsichologas Džonas Fišeris.

Žmonėms stresas sukelia įvairių negalavimų. Kai profesinė veikla bei buitis mus „pribaigia“, prašome atostogų ir dumiame kur nors atgauti jėgų. Miesto šunys atostogų išeiti negali, tačiau jie taip pat kenčia nuo streso – šiuolaikinis gyvenimo būdas, deja, turi įtakos ir mūsų augintinių nervinei sistemai. Šeimininkai išspręstų daugelį šuns problemų tiesiog palikę mobiliuosius telefonus namie ir išsiruošę su savo augintiniu į ilgą malonų pasivaikščiojimą, kurio metu šunelis galėtų užsiimti įprastais šuniškais reikalais. Deja, net tam daugelis šeimininkų neturi laiko...

Suaugusių šunų stresas gali būti dvejopas: teigiamas ir neigiamas. Neigiamą stresą išduoda suskliaustos ausys, išsiplėtę vyzdžiai, sunkus kvėpavimas arba seilėtekis, prakaituojančios letenos, gulėjimas ant grindų sustingusioje pozoje, nenormalus šėrimasis, o sunkiais atvejais ir šlapinimasis kaip paklusnumo išraiška.

Teigiamas stresas. Išgyvendamas tokį stresą šuo ima elgtis kaip hiperaktyvus šuniukas, kurio reikalaujama paklusti kokiai nors komandai. Šuo laigo ratais, kviečia jus žaisti, priglusdamas prie priekinių letenų ir pakeldamas pasturgalį, o kuo labiau jūs stengiatės sutramdyti išdykėlį, tuo kvailiau jis elgiasi. Tokiu momentu šuns beveik neįmanoma sugauti, o jei vis dėlto pavyktų, jo elgesys ir toliau svyruoja nuo paklusnumo iki hiperaktyvumo.

Vienintelis būdas įveikti tokią šuns būseną - skubiai pakeisti aplinką ir sudominti kokia nors jam malonia veikla.

Šeimyniniai barniai - smūgis nervinei sistemai

Neretai stresinė būsena šunis apima dėl šeimininkų konfliktų. Deja, žmonėms šuo tokiu momentu rūpi mažiausiai.

Kai kurie šunys po šeimyninių barnių ima elgtis labai keistai: inkščia, loja, drasko daiktus. Tikriausiai pati tipiškiausia tokio streso išraiška - gamtinių reikalų atlikimas namie. Neretai tenka girdėti, jog šunys tokiose situacijose dergia šeimininkų lovose. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kokie glaudūs ryšiai sieja šunį ir jo šeimininką. Šunys negali kalbėti, tiksliau, mes ne visada suprantame, ką jie nori pasakyti, tačiau žmogaus ir šuns ryšys stipresnis nei su kuriuo kitu gyvūnu, o kartais tas ryšys daug tvirtesnis ir už saitus su žmonėmis.

Svarbu, kad žmonės suprastų - šuo nesielgtų taip keistai ir nesirgtų, jei visų pirma jie pakeistų savo požiūrį į gyvenimą.

Uždarykite paskui save duris

Jūsų šuo likęs vienas graužia avalynę, niokoja baldus, staugia arba prieškambarį paverčia tualetu? Įsisąmoninkite - tai ne šėliojimas, o dvasinių kančių išraiška. Žmonės, išgyvenantys panašius jausmus, paprastai graužia nagus, vaikšto iš kampo į kampą, nepaliaujamai rūko arba nerimą skandina alkoholyje.

Kas gi taip neramina augintinį, juk mes visada grįžtame namo? Priežastys dvi, mano Fišeris, -  perdėta ištikimybė arba besaikis polinkis lyderiauti.

Grįžęs namo jūs randate sugraužtus batelius, puolate bartis ar net suduodate šuniui. Tokiu elgesiu jūs dar pakurstote šuns įtampą ir nerimą. Ilgainiui šunelis ims jausti ne tik nerimą, jog lieka vienas, bet ir baimę jums sugrįžus dėl galimos bausmės. Taip sukuriame užburtą ratą, iš kurio labai sunku išeiti.

Fišeris rašo: „Kiekvieną kartą, kai man pasakoja apie šunį, turintį panašių problemų, aš užduodu tuos pačius klausimus“.

„Kur miega šuo?“ Atsakymas nesikeičia: „Miegamajame“. „Ar šuo sekioja jus iš kambario į kambarį ir net į tualetą?“ Atsakymas visada būna: „Taip“. „Kas nutiktų, jei uždarytumėte prieš šunį duris?“ Paprastai atsakymas būna: „Šuo imtų inkšti ir krebždenti duris“. „Ar visada tokiais atvejais atidarote duris?“ Įprastas atsakymas: „Taip“. „Kodėl šuo miega kambaryje?“ „Todėl, kad jis pakels baisiausią triukšmą likęs vienas virtuvėje“...

Patys to nesuprasdami šeimininkai negali palikti šuns už uždarų durų. Jie sukuria situaciją, kai šuo, kol namiškiai namie, visada yra šalia ir gali laisvai vaikščioti po visus namus. Būtent dėl to šuo sunkiai išgyvena nusivylimą likęs vienas ir izoliuotas bei praranda savitvardą.

Padės švelnumas ir asmeninis guolis

Visų pirma liaukitės pykti ant savo augintinio, pagailėkite jo. Ištikimoji šunelio širdis plyšta iš sielvarto, kai jūsų nėra šalia - šuo nėra tikras, kad jūs sugrįšite namo. Pakeiskite tvarką. Jei anksčiau jūs švelniai atsisveikindavote su augintiniu, o grįžęs pykdavote ant jo, tai dabar elkitės atvirkščiai: šaltai atsisveikinkite, o grįžęs myluokite ir girkite šunį. Net jei namuose rasite baisią netvarką. Praeis keletas mėnesių, kol šuo nustos bijoti jūsų grįžimo. Deja, neigiamas emocijas išguiti sunku.

Du būtini žingsniai

Įsigykite naminį guolį. Zooparduotuvėse didelis narvų pasirinkimas. Šunys – gyvūnai, gyvenantys urvuose, tūnoti savo irštvoje jiems įprasta. Tiesiog prie guolio šunį pratinkite pamažu. Įrenkite guolį miegamajame, patieskite paklotėlį ir palikite ten ką nors gardaus jūsų augintiniui. Dureles palikite atviras, kad šuo galėtų kada panorėjęs įlįsti ar išlįsti laukan. Po kiek laiko dureles pradėkite uždarinėti ir pamažu ilginkite laiką. Greitai narvas taps saugia irštva, kurioje galėsite palikti šunį, kol jūsų nėra namie.

Mokykite šunį išgyventi išsiskyrimą su jumis, kai dar esate namie. Pirma užduotis būtų pasirinktų patalpų pasiekiamumo apribojimas. Anksčiau durų užtrenkimas šuniui asocijavosi su šeimininko grįžimu ir bausme. O mūsų užduotis įtikinti šunį, kad uždarytos durys (net į virtuvę ar kitą kambarį) žada malonumus. Šaltai atsisveikinkite su augintiniu, uždarykite duris. Po to grįžkite ir glostykite bei girkite augintinį.

Surenkite daugybę abejingo atsisveikinimo scenų su trumpais išsiskyrimais bei džiaugsmingais susitikimais. Labai greitai jūsų augintinis išmoks uždarytas prieš jį duris suvokti kaip situaciją, žadančią daug džiaugsmo.

Kai narvas taps įprasta vieta miegui, jį galima palaipsniui perkelti į kitą kambarį. Tam prireiks laiko, tačiau sėkmė garantuota.

Milana Borisova