Kaip bebūtų keista, kaprofagija (išmatų valgymas) yra įprastas šunų elgesio elementas. Tarkim, kalei normalu ėsti savo šunyčių išmatas. O tokios elgsenos nebuvimas būtų laikomas patologija. Tačiau dėl to kalės dažniau turi polinkį ėsti ekskrementus. O norėdamas įtikti motinai tokią elgseną gali perimti ir šuniukas.Kai kurie zoopsichologai mano, kad išmatų masė jaunam šuniui gali asocijuotis su pirmuoju gautu „kietu“ maistu – šilta, pominkštė, pusiau suvirškinta masė. Kažką panašaus jaunikliui atrydavo motina, grįžusi iš medžioklės. Tačiau kaprofagijos priežastimi gali būti ir virškinimo fermentų trūkumas bei tiesiog prastas ėdalas.

Dėl tų pačių priežasčių, dažniausiai dėl baltymų, B grupės vitaminų, vitamino K bei mineralinių medžiagų trūkumo šuns racione, mūsų augintiniai, kaip ir visi plėšrūnai, ima ėsti kitų gyvūnų, o neretai ir savo išmatas. Stingant maisto tokioje elgsenoje yra prasmės. Pavyzdžiui, naminių gyvūnų išmatose yra nuo 10 iki 20 proc. baltymų, 5 proc. riebalų, apie 40 proc. ląstelienos, 35 proc. angliavandenių, nuo 35 iki 50 proc. masės sudaro mikroorganizmai. Todėl prieš baudžiant augintinį už tokį elgesį derėtų įsitikinti, ar tikrai teisingai jį šeriate. Kalbant apie kaprofagiją, negalima atmesti ir išmokimo galimybės. Jei mes grįžę namo baudžiame šuniuką už krūveles ant grindų, jis ilgainiui ims bandyti išvengti bausmės sunaikindamas nusikaltimo pėdsakus.

Išsiaiškinome, jog kaprofagija yra kompleksinė problema, todėl ir spręsti ją reikia kompleksiškai. Pirmiausia apsilankykite pas veterinarą ir įsitikinkite, ar augintinis neserga ligomis, galinčiomis sukelti tokį elgesį. Patikrinkite, ar augintinis nėra apsikrėtęs helmintais  - jie taip pat apsunkina maisto medžiagų įsisavinimą. Pakeiskite šuns šėrimo grafiką. Šerkite jį dažniau. Pabandykite į racioną įtraukti juodos duonos ir stambiai maltų miltų, raugintų kopūstų, gyvulių inkstų, papildų su mineralais, B grupės vitaminų bei kompleksinių vitaminų. Dažnai gelbsti ir nevalyta žuvis. Žuvies žarnyno turinys panašus į žinduolių. Galų gale, šeimininkai natūralistai savo augintinius „palepina“ arklių mėšlu. Taip pat galite pabandyti padidinti baltymų kiekį augintinio racione.

Pagelbėti gali ir auklėjimas. Pastebėję tokį augintinio elgesį, vedžiokite jį tik su pavadėliu. Atsiminkite, su medžiagų apykaitos sutrikimais susijusios problemos koreguojamos labai pamažu. Jei prireiks, naudokite antsnukį.

Pabandykite pakeisti savo augintinio suvokimą apie pasivaikščiojimą. Užimkite augintinį žaidimais, fizinėmis bei dresūros užduotimis. Nepalikite jo be veiklos.

Pasiūlykite augintiniui žaisliuką ir uždrauskite paleisti jį iš nasrų.

Provokuokite, t. y. radę krūvelių naudokite orientacinio slopinimo metodą: darykite bet ką, kad nustebintumėte ir sudomintumėte savo šunį.

Pasinaudokite neigiamo efekto sustiprinimo metodu. Pasivaikščiokite be šuns numatytu maršrutu ir rastas krūveles negailėdami „paskaninkite“ aitriąja paprika, aitriu padažu ar actu, o prieigose paslėpkite keletą spąstų pelėms. Jei vedžiojate šunį su pavadėliu, užsekite griežtą antkaklį ir stipriai trūktelėkite šunį nuo krūvelių, vengdami bet kokių bandymų jas pasiekti. Galima naudoti ir kokią nors komandą. Po to būtinai audringai girkite savo šunį. Koreguojant tokį elgesį, ne nuodėmė pasiūlyti ir elektrinį ar ultragarso antkaklį.

Jei šuo ėda savo išmatas, be minėtų dalykų, pabandykite iš karto nukreipti jo dėmesį į kokį skanėstą ar žaisliuką. Arba iš karto po tuštinimosi užimkite augintinį kokia nors komanda. Po to prieikite prie šuns, pagirkite ir nuviliokite šalin. Pabandykite iš karto po tuštinimosi bėgti nuo šuns, į šitą žaidimą įtraukdami ir augintinį.

Užsienio kinologai rekomenduoja šuns ėdalą papildyti medžiagomis, kurios išmatų skonį paverčia nemaloniu, pavyzdžiui, natrio glutamatu arba kasos fermentais. Kovai su kaprofagija buvo išrasta priemonė „Forbid“ - ji taip pat sušeriama šuniui. Manoma, kad šunys neėda skystos konsistencijos išmatų, to galima pasiekti naudojant laisvinamuosius preparatus.

Jei jūsų šuo susidomėjo katės išmatomis, visų pirma katės tualetą perstatykite taip, kad katei tai nesukeltų sunkumų, o šuo jo nepasiektų. Pavyzdžiui, už spintos arba tualete. Duris užfiksuokite grandinėle, palikdami tarpelį tinkantį katei, bet per siaurą šuniui. Taip pat galite pakeisti katės tualetą į patogaus aukščio dėžę su nedidele anga. Galų gale „susiimkite“ ir katės išmatas negailėdami „paskaninkite“ aitriąja paprika, apliekite kuom nors labai karčiu ir nemaloniu šuniui.