Tema apie tinkamiausias šunų poveikio priemones ir bausmes, kada jas taikyti yra neišsemiama. Jos neįmanoma pilnai išnagrinėti viename straipsnyje. Šiuo savo rašiniu aš tik mėginsiu trumpai nubrėžti temos ribas. Pagrindinė mintis, kuria aš remiuosi, yra pasaulinio garso kinologoės ir šunų elgesio ekspertės Tjurid Rugos paskelbta išvada, kad mes neturime nei menkiausios priežasties iš viso bausti savo šunis.

Mes seniai didžiuojamės savo sumanumu, civilizacijos pasiekimais. Tačiau bendraudami su šunimis dažniausiai nusiritame į laukinį akmens amžių ir griebiamės bausmių, kaip skęstantis šiaudo. Tiesą sakant bausmės tiek pat veiksmingos, kaip ir šiaudas papuolus į keblią situaciją.

Pats klausimas “kada ir kokiu būdu bausti savo augintinį” tapo bausme. Susidaro toks įspūdis, kad tai- pagrindinė šunų augintojų forumų tema. Kalbėdami apie auklėjimą, treniravimą ar kasdienį bendravimą su šunimi, neišvengiamai susiduriame su bausmių klausimu. Ką mes žinome apie bausmes ir ar bausmės būdų aptarimas turi užimti tokią svarbią vietą?

Tikrovėje bausmės nėra tokios veiksmingos, kaip kad mums atrodo.

Pagrindinė daugelio šunų savininkų daroma klaida- baudžia šunį netinkamu laiku. Jei ir galima sulaukti trumpalaikio elgesio pagerėjimo naudojant bausmes, tai tam didžiulę reikšmę turi bausmės laikas, ir čia kalbama apie dešimtąsias sekundės dalis ! Tai itin svarbu, jei bausme mėginame sustabdyti, nutraukti netinkamą veiksmą atliekamą afekto būsenoje, pavyzdžiui agresiją kitų šunų atžvilgiu.

Stiprūs jausmai dažniausiai akimirksniu iššaukia reakciją. Stebint šunis, susidaro vaizdas, kad dirgiklių suvokimas ir reakciją į tuos dirgiklius vyksta be “pauzės apmąstymams”, natūraliai pereina iš vieno į kitą. Žmogaus smegenys tikriausiai reaguoja lėčiau nei šuns. Todėl kai mūsų augintinis pradeda loti ant kito šuns, darydamas išpuolius į priekį, mes dar kelias sekundes stovime kaip sukaustyti ir, žinoma, vėluojame bausti savo šunį.

Tam kad bausmė būtų nors šiek tiek veiksminga, reikia bausti nepageidaujamo veiksmo pradžioje, šiuo atveju- kai tik šuo pradeda tempti pavadėlį ir loti. Kaip taisyklė, mes reaguojame per lėtai ir šis delsimas bausmę padaro neveiksminga, visiškai beprasme.

Po kelių sekundžių nuo audringos reakcijos pradžios šuo nebepriima jokios mūsų perduodamos informacijos, jo smegenys tarytum užsiblokuoja. Tuo metu daugelis šeimininkų, matydami,kad augintinis visiškai nereaguoja, “jaučia poreikį” šaukti, staigiai tampyti pavadį ar net mušti savo šunelį. Tokie beviltiški mėginimai prisibelsti į savo šuns sąmonę, parodo mūsų bejėgiškumą. Jei tokioje bejėgiškoje situacijoje atsiduria šunų augintojas mėgėjas, tai galima kažkiek pateisinti ( tačiau tikrai reikia palinkėti, kad jis kuo greičiau išmoktų suprasti savo šuns elgesį ir niekada daugiau nebeleistų panašioms situacijoms kartotis). Tačiau profesionaliam treneriui, kuris siūlo mokamas šunų auklėjimo paslaugas, tai- nedovanotina klaida.

Jei žmogus geba pakankamai greitai reaguoti, gerai išmano šuns elgesį ir auklėjimą, jam tikrai neteks nei kelti balso, nei griebtis grubių bausmių. Pats geriausias būdas išspręsti bręstantį konfliktą- išvengti nepageidaujamų veiksmų. Ramiu ir pasitikinčiu balsu ištarti “ne”( jei įmanoma- sekundės tikslumu). Tada neteks šaukti ar skausmingai tampyti pavadžio.

Mokymas ir bausmės suvokimas

Panagrinėkime, kaip vyksta mokymo procesas gyvūno smegenyse. Smegenys sudarytos iš skirtingų tarpusavyje susijusių dalių. Loginio mokymo metu neokortekse, taip vadinamame “naujajame” smegenų sluoksnyje, aktyvuojasi mąstymo procesas, kuris priklauso nuo žymiai senesnio smegenų sluoksnio- limfinės sistemos būsenos. Ši smegenų dalis reguliuoja gyvūno jausmus. Dominuojantis šeimininko elgesys, bausmės bei bausmių baimė sukelia šuniui stresą. Šis stresas neigiamai veikiam limfinę smegenų sistemą ir jausmus. Dėl to lėtėja arba net visiškai užsiblokuoja loginis mokymas ir mąstymas.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame patyrę panašią būseną: kažkokioje situacijoje mes taip smarkiai susijaudiname, kad praktiškai nebegebame mąstyti, mūsų veiksmus lemia emocijos, pasijaučiame bejėgiais, pykstame ir pan. Trumpiau tariant- mes jaučiamės blogai. Panašiai jaučiamės, kai užduoda matematinę užduotį, kurios nemokame išspręsti, o tuo metu kažkas iš mūsų šaiposi ir laiko kvailiu. Mus užvaldo gėdos jausmas, pyktis, nepatogumo jausmas, staiga iš viso nustojame mąstyti. Tai atsitinka todėl, kad stiprūs jausmai užblokuoja smegenų dalis atsakingas už loginį mąstymą.

Mūsų šuo jaučiasi panašiai tokioje situacijoje: jei augintinis nesupranta arba negali įvykdyti duotos užduoties, jaučia spaudimą iš šeimininko pusės ( nekantrumas, nepasitenkinimas), bijo galimos bausmės- neigiami jausmai užblokuoja mąstymą ir blogėja darbo rezultatai. ( Anders Challgren “Alfa-sindromas: lyderiavimas arba nepateisinamas žiaurumas”).

Staiga užgriuvusios bausmės suteikia nepasitikėjimą savimi ir laužo psichiką. Ką pajustumėte jūs, jei staiga patektumėte į “papuasų” visuomenę, nuolat sulauktumėte skausmingų bausmių ir barimų už kažkokius veiksmus, kurie jums neatrodytų amoralūs ar nepriimtini. Jūs niekada taip ir nesužinotumėte, kas būtent nepatiko aplinkiniams, kaip turite keisti savo elgesį, kad visi liktų patenkinti jumis ir galų gale liautųsi jus baudę. Jei tarp šių “papuasų” neatsiras nei vieno, kuris sugebės nuosekliai išaiškinti klaidas, ir situacija nesikeis ilgą laiką, jūs tapsite užguitas, neryžtingas arba išprotėsite.

Jei šis pavyzdys su papuasais jūsų neįtikino, galima prisiminti kankinantį radikulitinį nugaros skausmą. Kai tik jūs susidorojate su skausmu ir, rodos, galite normaliai gyventi, skausmas netikėtai grįžta su nauja jėga. Galų gale kiekvieną jūsų žingsnį pradeda diktuoti vienintelė mintis- “kad tik manęs ir vėl nesusuktų”. Pradedate bijoti judėti, nes neaišku, kada nugaros skausmas gali vėl atsinaujinti. Nuolatinis netikėto skausmo laukimas galų gale apkartintų visą gyvenimą, teiktų nuolatinę įtampą.

Kadangi žmonių ir gyvūnų smegenų struktūra vienoda, skiriasi tik neokortekso srities dydis, šiuos pavyzdžius galime pritaikyti ne tik žmonėms, bet ir šunims. Šunims atrodo, kad šeimininkai juos baudžia visiškai netikėtai, nes dažniausiai ir mes patys menkai suvokiame, kodėl augintinis nuolat kartoja mums nepatinkančius veiksmus: mūsų žinios apie šunis yra nepakankamos, kad galėtume iki galo išsiaiškinti jų elgesio priežastis. Taigi, bausdami mažuosius draugus mes dažniausiai juos tik stresuojame, naikiname jų pasitikėjimą savimi, darome juos neryžtingais ir bailiais.

Pasaulyje žinoma norvegų trenerė Tjurid Rugos, nagrinėdama bausmių poveikį šunims, į savo kursų, skirtų šunų treneriams, programą įtraukė tokį eksperimentą, kuris “…padeda būsimiem treneriams savo kailiu patirti šuns savijautą panašiose situacijose. Studentai, nieko neveikdami, sėdėdavo klasėje. Galbūt, jie paprasčiausiai klausėsi aplinkinių garsų arba apie kažką galvodavo. Aš staiga sustodavau ties vienu iš jų ir pradėdavau “pykti” arba pradėdavau šaukti “NE!”. Niekas negalėdavo suprasti, ką aš norėjau konkrečiai pasakyti šiuo “NE!”. Tuo metu studentas galėjo paprasčiausiai ištiesti ranką, sukti tarp pirštų pieštuką, valytis nosį ir pan. Nežiūrint į tai, kad pradžioje aš įspėdavau studentus apie tai, kai vyks eksperimentas, jam pasibaigus visi dalyviai jausdavosi labai nejaukiai ir ši savijauta išlikdavo dar ilgą laiką. Jie taip ir nesuprato, ko aš iš jų norėjau, sakydama “NE!”( Tjurid Rugos “Lojimas- apie ką šneka šunys?”).

Moralės požiūriu- visos bausmės nepateisinamos ir neteisingos. Logiškai mąstant, bausti galima tik tą, kas yra prasikaltęs. Taip pat reikia pabrėžti, kad privalo būti nubaustas tas, kuris žino visas gyvenimo sociume taisykles, jas supranta ir sąmoningai pažeidžia, trukdydamas kitiems. Tačiau jei prasikaltęs nesupranta, kurias būtent taisykles pažeidžia, civilizuotos visuomenės pareiga kantriai jam tai išaiškinti. Ir tik pasikartojus prasižengimui- bausti.

Šunims nebūdingos dorovinės nuostatos, vertybės ar pan. Jiems visiškai nesuprantamos žmonių kuriamos elgesio taisykles. Todėl kiekvieno šunų augintojo pareiga- susitelkti ties aiškinimu, ko konkrečiai mes norime iš savo augintinio, t.y. turi nustatyti šuns elgesio ribas. Priešingu atveju, šuo šeimininko veiksmus priima kaip netikėtus, neprognozuojamus. Šuo patiria psichines traumas.

Ar egzistuoja bausmės gamtoje?

Nuo seno buvo manoma, kad griežtos bausmės- savaime suprantamos ir būtinos, kai žmogus “tikrasis gaujos vadas” nurodo šuniui- žemesnio rango padarui, jo vietą. Taip pat buvo manoma, kad taip elgiasi ir vilkai. Tačiau, tyrinėdami vilkų elgseną, mokslininkai nustatė, kad jų tarpusavio santykiai paremti pagarba bei pasitikėjimu. Bet kokia socialinė grupė kuriama siekiant padėti jos nariams išgyventi. Nesutarimai ir agresija kelia įtampą, tarpusavio kovas, sužeidimus, trukdo kooperuotis bendriems veiksmams. Augantys nauji grupės nariai visu pirma turi galimybę gerai perprasti ir išmokti bendro gyvenimo taisykles, įgyti pasitikėjimo. Suaugę grupės nariai- tėvai, vyresnieji broliai ir seserys ir pan.- rūpinasi jaunikliu, jo auklėjimu. Auklėjimo pagrindą sudaro signalai, įspėjantys apie nepageidaujamą elgesį. Tačiau įspėjimas nėra bausmė. Įspėjama kūno judesiais, garsais ir nenaudojamas joks smurtas. Tai- mokymas!!!

Šunytis mūsų namuose tikisi rasti naują šeimą, kurioje su juo bus elgiamasi ramiai, kantriai ir švelniai. Tačiau ne retai naujieji “įtėviai” pradeda elgtis visiškai priešingai. Nauji reikalavimai šuniukui nesuprantami, jų dagybė, kartais net prieštaraujantys instinktams. Jei augintinis nusižengia, yra baramas ar net skaudžiai baudžiamas. Šuniukas praranda pasitikėjimą savo jėgomis ir šeimininku. Santykiai su nauja šeima nustoja būti atviri, nuoširdūs, ugdantys. Juos keičia vartotojiškas požiūris “tu man- aš tau”. Gaila, bet daugelis šunų šeimininkų visiškai nekreipia jokio dėmesio į pakitusius santykius. Vartotojiškas ryšys su augintiniu jiems atrodo visuotinai priimta norma. (“Tjurid Rugos, “Susitaikymo ženklai”).

Olga Kažarskaja