Jūs galite paklausti: „Koks skirtumas, ar auginame normalų sveiką šunį, ar čempioną?“
Iš pradžių, kol visa vada yra po vienu prieglobsčiu, iš tikrųjų jokio skirtumo nėra, bet būtent tada Jūs renkatės savo čempioną. Būten tada Jūs sprendžiate, ar šioje vadoje yra ypatingas šuniukas, suteikiantis viltį, kad išaugs toks, kokį Jūs ir įsivaizduojate. Jūs jau tada planuojate, kokių aukštumų jis galėtų pasiekti ateityje.

Jums reikia nei šiaip puikaus šuns – toks tinka, Jūsų nuomone, kaip įprastas namų numylėtinis arba veisti.

Jūsų svajonių čempionas turi tapti Geriausias jau savo pirmojoje parodoje, be to, geriausias iš visų klasių atstovų ir Geriausias parodos šuo tarptautinėse Rytų ir Čikagos parodose, taip pat ir Vestminsterio parodoje! Štai tokie vaizdai pralekia Jūsų galvoje tuo metu, kai apžiūrinėjate šuniukus.

Ir štai matote: Šis šuo skiriasi nuo įprastų, „vidutinių“! Kaip šis šuniukas atrodo vadoje? Nuo pat pradžių jis labai guvus, netgi agresyvus, stumia kitus nuo ėdesio; jis spurda Jūsų rankose; jis niekada nesusigūžia iš baimės, kai į gardą patenka koks nors šešėlis arba nosį pasiekia nepažįstamas kvapas. Tai – drąsus, tvirtas, stiprus šuniukas, su geru ūgio potencialu. Kūdikiškas jo kailis labai geras ir tankus.

Jeigu šuniukas neturi visų šių savybių – sveikatos, drąsos, gero ūgio potencialo ir puikaus kailio, vadinasi, tai ne tas šuniukas, kurio Jums reikia turint galvoje viltis dėl jo puikios parodinės karjeros.

Tam, kad galėtumėte laimėti visais aspektais, jūsų šuniukas privalo turėti visus šiuos pranašumus nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų! Jūs neturėsite laiko jame ugdyti šių savybių; Jūsų laukia toks didelis darbas netgi su geriausiu šuniuku, kad išryškintumėte šias savybes iki Jūsų svajonių čempionui reikiamo lygmens, jog laiko užteks tik tinkamai jam užauginti.

Ar dviejų mėnesių amžiaus, vis dar būdamas savo bendraamžių draugijoje, šuniukas skiriasi nuo kitų? Be abejonės!

Jis turi būtinai išsiskirti, jeigu jam lemta išpildyti Jūsų svajones. Jau dabar matyti, kad jo letenėlės stambios ir gražios, storomis pagalvėlėmis, stovint ir einant puikiai dėliojamos. Jo laikysena nuostabi, galva graži, jis puikiai sudėtas, mažutis kūnelis tvirtas, o risčia ir šuoliukai – ryžtingi.

Šuniukas Jus jaučia. Kai tik ateinate, jis dažniausiai viską meta ir stengiasi išsikovoti Jūsų dėmesį ir meilę. Nuo šio momento Jūsų šuniukas, nors ir žais su savo šeima, kiekvieną dieną turėtų kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis.

Jeigu šuniukas gyvena namuose, jis vaikšto po kambarius ir susitinka su skirtingais žmonėmis, tarp kurių būna ir svetimų, nepažįstamų. Jis gaudo naujus kvapus ir, svarbiausia, girdi keistus nepažįstamus garsus. Nenutinka nieko nemalonaus, o visa tai, kas vyksta teikia šuniukui malonumą. Žmonės kalbasi su juo, glamonėja, drąsina. Jeigu šuniukas gyvena voljere, jis svečiuojasi name, virtuvėje, svetainėje. Jis mokosi lipti laiptais, važiuoti mašina, pripranta prie daugybės nepažįstamų žmonių. Jo beveik nebara, nebaudžia, jis negirdi šaižių gąsdinančių garsų, nors aplink daug įvairiausio triukšmo, balsų, radijo ir televizoriaus garsų, puodų tarškėjimo, veikiančio plaukų džiovintuvo, asfaltą gremžiančio kastuvo garso ir t. t.

Kiekvieną dieną po keletą kartų labai trumpam laikui jis statomas į stovėseną ant stalo, parodinio narvo ir ant grindų. Kai mažylis stovi ramiai ir nejuda nors dvi tris sekundes, jis pagiriamas ir apdovanojamas kuo nors gardžiu. Jam pradeda patikti pozuoti, o mums kaip tik to ir reikia – kad jam patiktų viskas, kas susiję su parodomis.

Jį maudo ir šukuoja kaip ir visus brolius bei seseris, bet jam skiriama daugiau laiko ir dėmesio vien dėl to, kad jis šią procedūrą pamėgtų. Jo kailis niekada neturėtų būti susivėlęs ir murzinas. Jį gerai šeria, su juo daug žaidžia ir bendrauja. Su juo vaikšto, jį moko, o pamokėlės jam patinka. Jam leidžia iki soties išsimiegoti. Visa tai iš Jūsų reikalauja galybės laiko ir dar daugiau dėmesio, apie ką šuniukas neturi nė menkiausio supratimo. Dar daugiau laiko ir dėmesio Jums teks skirti šuniukui tada, kai jis paaugs.

Dabar atėjo laikas trumpoms vaikščiojimo su pavadėliu pamokėlėms. Jos turėtų vykti su tokia meile, kantrybe ir išmone, kad šuniukas jas labai pamėgtų. Jis turėtų praktiškai nejausti, kad yra “pratinamas prie pavadėlio”, arba tai daroma neapdairiai. Lengvutis pavadėlis, kurio jis beveik nejaučia, kabo laisvai, šuniukas kambaryje sekioja paskui jį, būtų nieko prieš ir pažaisti su juo, bet šeimininkas turi gardžių kąsnelių, todėl šuniukas eina ten, kur veda pavadėlis – į vietą, kurioje bus galima užkąsti. Paskui šuniukas “veda” savo šeimininką už pavadėlio. Kaip linksma! Vėliau visi kartu eina į lauką pasivaikščioti, o pasivaikščiojimas atrodo baisiausiai trumpas – juk taip smagu! Eidamas su pavadėliu šuniukas snukutį visada laiko iškeltą, nes jam smagu žingsniuoti su savo šeimininku, ir dar dėl to, kad šeimininkas, atrodo, turi šuniukui kažką pasislėpęs. Mažylis visą laiką žiūri į viršų laukdamas. Vieną du kartus jis pastebi, kad pavadėlis jį sulaiko, pašoka ir pradeda “grumtis” su juo, bet šeimininkas prisėda šalia ir “aptaria” su šuniuku situaciją. Tada jie eina toliau kita kryptimi ir šuniukas pamiršta, kad jį kažkas laiko. Dabar jis žino, kad “jį veda”, bet jau nebeprieštarauja, nes tai jam patinka (Žinoma, palaužtas jo pasipriešinimas pavadėliui, bet ne ryžtas; to niekas ir nesiekė). Šuniukui pasaulis visada turėtų būti vieta, kur jis gyvena džiaugsmingai, įdomiai, aktyviai, bendraudamas su aplinkiniais žmonėmis, kuriuos myli ir kuriems stengiasi įtikti jausdamas jų meilę.

Dabar atėjo laikas įvertinti šuniuką kitu aspektu. Būtinai reikėtų kreiptis į specialistą, kuris įvertintų, kaip šuniukais eina su pavadėliu. Kokie jo judesiai? Mes matome, kad jis bėga gracingai ir linksmai, bet ar jis juda taisyklingai? Jeigu atsakymas neigiamas, - šiam šuniukui skirta būti namų numylėtiniu ir, be jokios abejonės, “čempionu”, bet ne Jūsų svajonių čempionu. Jeigu atsakoma teigiamai, šuniuko laukia permainos.

Pokyčiai į šuniuko gyvenimą neateina staiga, nes negalima pasmerkti išbandymams jo gero charakterio ir linksmo būdo. Vaikščiojimo su pavadėliu pamokos tęsiamos, bet dabar pavadėlį dažnai laiko kiti žmonės – kaimynas, kas nors iš šeimos narių arba veislyno darbuotojų. Parodinės stovėsenos ir pasirodymo pamokėlės darosi kur kas ilgesnės. Jį liečia svetimos rankos, čiupinėja, glosto, ir tai šuniukui patinka. Labai greitai šuniukas pripranta prie to, kad svetimi žmonės stato jį reikiama poza, ir jis demonstruoja save.

Kiekvieną dieną šuniukas daug vaikšto, aktyviai leidžia laiką su bendraamžiais. Žiemą šuniukas gauna vitaminų, o apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis yra mokomas pozuoti kambaryje su dienos šviesos lempa.

Kartais jį veža mašina į miestą. Jis vaikšto su pavadėliu gatvėmis, užeina (jeigu tai leidžiama) į parduotuves. Jis mato daugybę nepažįstamų žmonių, girdi daug naujų garsų. Šeimininkas niekada jo neskubina, elgiasi ramiai ir užtikrintai, lyg viskas taip ir turėtų būti, todėl ir šuniukas jaučiasi visiškai ramus. Be to, iš pradžių tokios pramogos neilgos ir vyksta tada, kai šuniukas jaučiasi gerai ir yra guviai nusiteikęs. Į pirmąją išvyką galima paimti ir šuniuko mamą, kad jis matytų, jog ji visiškai nesijaudina dėl to, kas vyksta.

Ir štai išaušta diena, kai šuniuką veda už pavadėlio ratu, paskui pirmyn ir atgal, o po to stato pozuoti, bet šį kartą visa tai vyksta dalyvaujant dviem trims nepažįstamiems bet kokios veislės šunims, kuriuos taip pat už pavadėlio vedžioja kažkokie žmonės. Visiškai neišsigandęs Jūsų šuniukas veržiasi prie jų ir tampo pavadėlį, tačiau Jūs švelniai, bet tvirtai balsu ir pavadėliu jį sulaikote. Pagaliau jam topteli, kad visi jie turi eiti ratu už pavadėlio vienas paskui kitą nesistengdami pasivyti, kad lygiai taip pat ramiai turi stovėti stovėsenoje šalia, nebandydami pauostyti ar grybštelėti vienas kito. Kai mažylis jau pradeda viską suprasti ir eina taisyklingai, neįtempęs pavadėlio, yra smarkiai giriamas ir glostomas, o jeigu ramiai pozuoja, ne tik pagiriamas, bet ir pavaišinamas skanėstais.

Ši keista procedūra kartojama keletą dienų, o paskui kokį kartą aplink aikštelę susėda ir sustoja žmonės. Jie kalbasi, kartais net šūkauja ir ploja. Šuniukas nustebęs, bet neturi nieko prieš. Kiti šunys į visa tai nekreipia jokio dėmesio, ir greitai jis taip pat paseka tokiu pavyzdžiu. Jis nežino, kad tai improvizuotas parodos ringas, bet jaučiasi jame kaip namie, lyg vaikščiotų ten kasdien.

Greičiausiai šuniukas patiria dar vieną išbandymą, ganėtinai nemalonų, laimei, šalia jo yra žmonės, kuriuos jis myli ir jais pasitiki. Šie žmonės su juo kalbasi. Šuniuką sodina į metalinį narvą ir uždaro duris. Žinoma, šis narvas iš vielos, tad jis viską aplinkui mato, bet ten gana ankšta ir nėra kitų šuniukų. Dėl to jis šiek tiek nerimauja, inkščia ir krapšto letena dureles. Tačiau jam duoda didelį sultingą kaulą, o jo draugai žmonės su juo kalbasi. Todėl per dvi tris dienas jis visa tai priima kaip normalų, įprastą dalyką. Dar po savaitės metalinį narvą pakeičia boksu, kurio tik viena sienelė yra iš virbų, tik per ją šuniukas mato, ir tai ne itin gerai. Čia kur kas tamsiau, ir, nepaisant to, kad yra sveikas ir nebaugštus, šuniukas pradeda garsiai kaukti ir draskyti dureles. Betgi gauna dar vieną, lygiai taip pat viliojantį kaulą (be to, iki to momento, kai jį įdėjo į boksą, jis jau buvo pavargęs, arba jam leido iki soties prisibėgioti). Jam pažįstami žmonės yra šalia ir ramina. Truputį paverkęs, šuniukas atsidūsta, pasideda snukutį ant kaulo ir užsnūsta. Dabar kiekvieną dieną po užsiėmimų ir pasivaikščiojimo jis eina į šią būdelę pamiegoti. Ji jau kvepia juo, ji patogi, ten jis slepia savo kaulą – ir šuniukas ją tiesiog pamilsta. Kartais jis ten praleidžia visą naktį, bet dažniausiai vis dar nakvoja įprastoje vietoje, kur gyveno su broliukais ir sesutėmis, o dabar liko vienas. Pasivaikščioti taip pat eina vienas, nors kiti šuniukai, jo draugai, labai dažnai būna šalia.

Šuniukui šeši mėnesiai. Jis bebaimis, pripratęs būti vienas, gražiai eina su pavadėliu, jam patinka pozuoti, ir turi puikų kailį. Kaipgi jis atrodo?

Dabar jo galva proporcinga stipriam tvirtam korpusui, ji taip pat tvirta, bet gracinga, elegantiška, tačiau akivaizdu, kad tai – patino galva. Jo laikysena išdidi, raumenys sutvirtėję, kiekviename judesyje jaučiama jėga ir lengvumas. Jis temperamentingas ir išdidus. Tiesą sakant, pradėjęs rodytis šuniukų klasėje nuo 6 iki 9 mėnesių, jis lengvai galėtų tapti nugalėtoju ar netgi Geriausiuoju iš nugalėtojų, bet ne tai yra Jūsų tikslas. Šis jaunas šuo turi nugalėti geriausius iš geriausių ir tapti Geriausiu veislės atstovu.

Todėl kartą dieną arba vakare jis atsiduria naujoje vietoje, kur aplinkui vaikštinėja daugybė nepažįstamų žmonių su šunimis. Jis neišsigąsta, greičiau jau nustemba ir viskuo domisi. Jo mylimas šeimininkas-hendleris, žinoma, yra šalia, drąsina žodžiais. Šalia yra ir keletas pažįstamų šunų. Jis išeina į ringą – tai jau įprastas dalykas, todėl jis stovi karališka poza kol kažkoks žmogus jį apžiūrinėja. Po to jis vėl juda, linksmas ir pasitikintis savimi, “apsivilkęs” tankų žvilgantį kailį. Po to jis sustoja, nuostabiai gražiai stovi, demonstruoja savo eksterjerą, ir jo hendleris gauna rozetę. Jis laimėjo savo pirmoje neoficialioje parodoje, bet vienintelis dalykas, kuris jam visiškai aiškus yra tas, kad jo šeimininkas patenkintas. Šuniukui tai malonu. Jie apsilanko keliose tokiose parodose, kur šuniukas sėkmingai pasirodo, o namuose vis daugiau dėmesio skiriama judėjimui risčia. Šuniukas to nežino, kad šeimininkas bando išsiaiškinti, koks pats geriausias tempas (ritmas) jo augintiniui. Nuo to momento, kai tik jam tai pavyks, šuniukas bus vedamas būtent tokiu jam priimtinu ritmu iki tol, kol pradės taip bėgti automatiškai su laisvai kabančiu pavadėliu.

Šuniukas įgyja ir kitokios patirties. Jis susitinka su šunimi, taip pat einančiu už pavadėlio, bet vyresniu už jį ir visai nenusiteikusiu draugiškai. Šuo urzgia ir puola šuniuką. Išsigandęs šuniukas susigūžia arba baimingai prisispaudžia prie žemės ir, vizgindamas uodega, bando prisigerinti. Tada šeimininkas pasilenkia prie šuniuko, glosto, drąsina ir užtikrintai stato ant kojų. Jeigu šuniukas reaguoja aktyviai lodamas arba bando žaisti su “agresoriumi”, šeimininkas jį pagiria ir leidžia tempti pavadėlį. Jis nori, kad šuniukas būtų drąsus. Dabar šuniukas sutinka nemažai nedraugiškų šunų, bet veikia supranta, kad visi šie riaumojimai ir puldinėjimai neturi jokios reikšmės, nes šunys už pavadėlio negali jo pasiekti, o jis taip pat to padaryti negali. Jis taip pat supranta, kad yra reikšminga persona ir nedera keliaklupsčiauti. Jis apsiriboja grėsmingu urzgimu arba staigiu šuoliu skriaudiko pusėn, nedrebančiu žvilgsniu ir arogantiška grasinančia laikysena.

Šuniukas mokosi ramiai reaguoti į fotoaparato blykstes. Kai jis stovi šalia šeimininko, kas nors būtinai jį fotografuoja su blykste. Nieko baisaus neįvyksta.

Šuniukas jau turi puikų kailį – jį gerai šėrė, jis iki soties ilsėjosi ir vaikščiojo (ne paprasčiausiai bėginėjo ir bastėsi, kur pakliuvo, o lygiu keliu sekė hendlerį, važiuojantį dviračiu). Šuniukas žino tik tiek, kad jaučiasi nuostabiai. Bet jo šeimininkui aišku, kad tikri pasivaikščiojimai ne tik lavina raumenyną – būtent jie yra šuns grožio ir sveiko kailio žvilgesio paslaptis. Daugeliui parodinių šunų trūksta aktyvių pasivaikščiojimų, todėl jie pasidaro geibūs, iškyla problemos dėl kailio ir netgi atsiranda odos ligų.

Šis jaunas šuo visada nori ėsti ir visada gauna tai, kas geriausia: gerą jautieną, kepenėles, aukštos kokybės kruopas, natūralų grietinėlės sviestą, kartais – troškintų svogūnų ir pomidorų, kiaušinių, varškės ir pieno. Jis visada gerai jaučiasi, ir būdamas sveikas bei laimingas nori ne tik žaisti, bet ir įtikti savo draugui – šeimininkui. Su juo daug kalbėjosi, todėl jis išmoko klausytis. Dabar jis žino, kada pasielgė teisingai, o kada ne. Jis nenori patirti nesėkmės, o, įpratęs bendrauti su žmogumi, laukia jo pritarimo ir pagyrimo.

Dabar, jeigu šuniukui reikia palikti namus ir keliauti į “mokyklą” pas profesionalų hendlerį, jo dabartinis šeimininkas-hendleris pradeda įtraukti kitus žmones į pasivaikščiojimus ir užsiėmimus su šuniuku, taip pat jo šėrimą. Jaunas šuo beveik nepastebi, kad mylimą šeimininką mato vis rečiau ir rečiau, o netgi tada, kai mato, jų santykiai yra nebe tokie artimi. Šuniukas neliūdi, nes visa tai vyksta palaipsniui, o tie žmonės, su kuriais jis dabar turi reikalų, jam atrodo mieli. Jie taip pat daug kalbasi su juo ir myluoja.

Kai šuniukas pagaliau palieka namus, naujasis hendleris lygiai taip pat juo gėrisi ir mano, kad šuniukas tiesiog neįtikėtinai tobulas. Hendleriui reikia tik išlaikyti šuniuką tokį, koks jis čia pateko: nuostabios, stiprios priekinės galūnės, galingas pasturgalis, gražios letenos, žavinga galva, įstabus kailis, reikiamas temperamentas dirbant ir geros manieros namuose. “Jis jau dabar – Geriausias parodos šuo. Pažiūrėkite, koks jis paklusnus, koks ramus. Ir kaip jis juda – iškart iš vietos reikiamu tempu, kai tik pradedame judėti!”, - taip kalba hendleris. Bet šeimininkas atsako: “Palaukite. Leiskite jam padirbėti su Jumis dar šiek tiek. Nepamirškite, kad jis turi įveikti kur kas vyresnius ir labiau patyrusius šunis.”

Jeigu šuniuką palieka namuose ir jį demonstruoti ruošiasi pats šeimininkas (jis yra profesionalas, todėl nėra būtinybės į ką nors kreiptis), jų santykiai tampa dar artimesni ir du sutvėrimus tarsi sujungia tvirtas nematomas siūlas. Atsiranda tandemas, komanda. Jie daug ką daro kartu, visur kartu vaikšto, susitinka su naujais žmonėmis. Šuniukas, kuris jau tapo jaunu šunimi, labai mėgsta save demonstruoti pozuodamas laisvai kabant pavadėliui (parodinė stovėsena be rankų pagalbos), laukdamas, kol žmonės jį apžiūrės ir apčiupinės. Bet koks šeimininko žodelis jam kupinas ypatingos prasmės, jis jau pamiršo savo draugus šunis ir susiliejo į vienį su mylimu žmogiškuoju sutvėrimu. Tai yra viskas, ko jam reikia. Jis supranta, kad vien tik jo judėjimas su pavadėliu ir pozavimas teikia brangiam draugui daug džiaugsmo, ir šis džiaugsmas susijęs su tuo, kaip jie bėga: vienas, du, trys, keturi, - koja kojon, o po to – sąstingis parodinėje pozoje. Jaunam šuniui tai neatrodo pats įdomiausias užsiėmimas, bet jeigu jau to pageidauja mylimas šeimininkas – prašom, kodėl gi ne.

Paskui vieną dieną jis atsiduria vienoje iš tų vietų, kur pilna žmonių ir šunų. Jis neturi nieko prieš, nes jau seniai prie to priprato. Vienintelis skirtumas tik tas, kad šiandien jo draugas šeimininkas atrodo šiek tiek susijaudinęs ir nerimastingas. Šuo tai jaučia, nes beprotiškai jį myli. Jis dairosi aplink, bet nepastebi nieko neįprasto, todėl nusprendžia pasistengti ir kaip įmanoma labiau įtikti šeimininkui. Galbūt tai padės... Kaip gražiai jis pralekia ringu, porą kartų žvilgteldamas į tą mylimą veidą. “Šaunuolis!” - sako šeimininkas, ir šuo nusiramina išgirdęs pilną pasitenkinimo balso toną. Kol jis rodosi, aplink ringą ošia prislopinti balsai ir, nors šuniukas nelabai juos girdi, tai jį vis dėlto padrąsina. Taip, dabar viskas normalu. Jis džiugiai susijaudinęs vizgina uodega ir nepajudinamai atsistoja su ypatingu karališku orumu. Tada jo šeimininkas paleidžia pavadėlį ir pasitraukia į šoną, o prie jo prieina nepažįstamas žmogus, čiupinėja, žiūri dantis ir kilnoja letenas. Jaunas šuo visą laiką stovi nejudėdamas, tik vos vos vizgina uodega.

Suaugęs šuniukas ir jo šeimininkas ir vėl bėga iš pradžių ratu, paskui išeina iš ringo, po to – vėl ratu su kitais šunimis. Ir kiekvieną kartą jaunas šuo tai daro su karišku tikslumu ir labai noriai. Jis stengiasi iš visų jėgų ir pats jaučia dėl to pasitenkinimą. Ir štai paskutinis kartas ringe. Staiga jį puola didžiulis mastifas! Šuniukas dar aukščiau pakelia galvą, akyse suliepsnoja pasididžiavimas ir panieka, uodega sustingsta, bet skrydžio ringu ritmas nesutrinka: vienas, du, trys, keturi – lengvai ir tiksliai, kaip to nori šeimininkas. “Šaunuolis”, - pasigirsta žmogaus šnabždesys, ir šuo jaučiasi dvigubai laimingesnis, nes pasiaukojo dėl šeimininko neatsakydamas į iššūkį. Dabar jis vėl pozuoja, dar kartelį - be pavadėlio. Aplink ringą nugriaudėja aplodismentai, bet jaunas šuo nejuda, aukštai pakelta galva ir uodega, žvilgsnis į šeimininką ir į tolį – tiesiog nuostabi skulptūra. Po to jo šeimininkas ima pavadėlį, ir jie bėga kaip visada – vienas, du, trys, keturi – į vietą, pažymėtą Nr. 1, kur žmogui įteikia juostą. Šį kartą džiaugsmas užvaldo žmogų ir šunį. Beveik suaugęs šuniukas nelabai supranta, kodėl jo šeimininkas atrodo baisiausiai patenkintas. Jis jaučia, kad šeimininko ranka glosto jam galvą ypač švelniai. Ir, gavęs bučinį į nosytę, jis nenustovi vietoje iš džiaugsmo ir palengvėjimo.

Lygiai tokį patį džiaugsmą ir palengvėjimą jaučia jo šeimininkas, nes dabar jau žino, kad užaugino čempioną!

Ponas HOIT