Šuns stresas

Penktadienis, 15 Sausis 2010 20:05 |

Stresas gali būti žmogaus negalavimo priežastis. Kai mus užklumpa stresas dėl buities rūpesčių arba darbo, išvažiuojame kur nors atostogauti ir leidžiame nervų sistemai pailsėti.

Suaugusiems šunims stresas pasireiškia dviem formomis: teigiama ir neigiama.
Neigiamas stresas gali būti įvairus: prispaustos ausys, išsiplėtę vyzdžiai, sunkus kvėpavimas arba seilėtekis, prakaituotos letenos, gulėjimas ant grindų sustingusia poza, smarkesnis nei įprasta šėrimasis, o sunkesniais atvejais – šlapinimasis demonstruojant paklusnumą.

Teigiamas stresas. Tokios būsenos šuo staiga pradeda elgtis kaip hiperaktyvus šuniukas, kai iš jo reikalaujama įvykdyti kokią nors komandą. Jis bėgioja ratais, kviečia žaisti pritūpdamas ant priekinių kojų, ir kuo labiau jūs stengiatės šunį nuraminti, tuo kvailiau jis elgiasi. Šuns beveik neįmanoma pagauti, o jeigu pavyksta, elgesys varijuoja nuo paklusnumo iki perdėto aktyvumo.

Yra tik vienas vaistas – eiti iš tos aplinkos ir greitai nukreipti šuns dėmesį kokia nors malonia užduotimi.

Pykčiai šeimoje – smūgis nervų sistemai

Pasitaiko, kad šunis apima stresas, kai šeimininkai pykstasi. Deja, žmonėms tokiu metu šuo nerūpi.

Kai kurie šunys per šeimyninius barnius arba po jų elgiasi labai keistai – staugia, loja, niokoja daiktus. Pati tipiškiausia tokio streso apraiška – šuo pradeda namie tuštintis. Pasitaiko išgirsti apie šunis, tokioje situacijoje išsituštinančius ant šeimininko lovos. Šis pavyzdys puikiai parodo, kaip glaudžiai šunys su mumis susiję – kaip su atskirais asmenimis ir kaip su gaujos nariais. Jie nemoka kalbėti mūsų kalba arba, tiksliau, mes ne visada juos suprantame, bet žmogaus ryšys su šunimi yra tvirtesnis nei su bet kokiu kitu gyvūnu, o kai kuriais atvejais netgi galima pasakyti, kad šis ryšys yra stipresnis negu su kai kuriais mūsų gentainiais – žmonėmis.

Svarbu, kad šeimininkai suprastų, jog šuo nesielgtų taip keistai arba nesirgtų, jeigu jie patys pirmiausia pakeistų savo požiūrį į gyvenimą.

Išeidami uždarykite duris

Jūsų šuo likęs vienas graužia batus, gadina baldus, staugia arba prieangį paverčia tualetu? Žinokite, kad tai – ne chuliganizmas, o dvasinių kančių apraiška. Panašių jausmų apimtas žmogus paprastai kramto nagus, vaikšto po kambarį pirmyn atgal, rūko vieną cigaretę po kitos arba nerimą slopina alkoholiu.

Tai kas gi kelia šuniui tokį nerimą - juk mes visada sugrįžtame namo? Fišerio manymu, yra dvi priežastys: perdėtas prieraišumas arba per didelis siekis lyderiauti.

Štai jūs pareinate namo, aptinkate sugraužtus batus ir pradedate barti šunį arba pliaukštelite jam. Taip elgdamiesi jūs sustiprinate įtampą ir šuns nerimą! Paskui jis jausis nesaugiai ne tik dėl to, kad lieka vienas, bet ir todėl, kad bijos jūsų sugrįžimo (galimos bausmės). Susidaro uždaras ratas, iš kurio labai sunku išeiti.

Fišeris rašo: “Visada, kai tik man pasakoja apie tokių problemų turintį šunį, aš užduodu tuos pačius klausimus.

“Kur šuo miega? Atsakymas nesikeičia: “Miegamajame.” “Ar šuo vaikšto paskui jus iš kambario į kambarį, bandydamas patekti netgi į tualetą?” Atsakymas dažniausiai būna: “Taip.” “Kas bus, jeigu uždarysite šuniui prieš nosį duris?” Paprastai sulaukiu atsakymo: “Jis pradės inkšti ir braižytis.” “Tokiais atvejais jūs visada atidarote duris?” Įprastas atsakymas: “Taip.” “Kodėl šuo miega kambaryje?” “Todėl, kad paliktas virtuvėje pradeda baisiausiai triukšmauti.”

Patys to nepastebėdami šeimininkai negali palikti šuns už durų. Sukuria situaciją, kai šuo, šeimininkams esant namie, visada būna šalia ir gali laisvai patekti į bet kurį kambarį. Būtent todėl šuo negali susidoroti su neviltimi likęs vienas ir praranda savikontrolę!

Padės švelnumas ir nuosavas kampas

Pirmas ir pats svarbiausias dalykas - nustokite pykti ant šuns, pagailėkite jo! Ištikima šuns širdis be jūsų plyšta iš skausmo, jis nėra tikras, ar jūs sugrįšite. Pakeiskite tvarką. Jeigu anksčiau švelniai atsiveikindavote, o grįžę pykdavote, dabar elkitės atvirkščiai – šaltai atsisveikinkite, o sugrįžę glamonėkite ir girkite. Netgi tokiu atveju, jeigu namai atrodo kaip po karo. Turi praeiti keletas mėnesių, kad šunelis nustotų bijoti jūsų sugrįžimo. Deja, neigiamas emocijas išguiti sunku...

Patartina imtis tokių priemonių:

Įsigykite narvą. Jų pilna zooparduotuvėse (taip pat ir medžiaginių), bet kokio dydžio. Šunys – kinyje gyvenantys sutvėrimai, leisti laiką uždaroje erdvėje jiems natūralu. Tiesiog pratinkite prie narvo palaipsniui. Pastatykite jį miegamajame, viduje patieskite šuns paklotėlį ir padėkite gardėsį. Palikite duris atvertas, kad šuo galėtų laisvai įeiti ir išeiti. Vėliau duris galima uždaryti vis ilgesniam laikui, ir greitai narvas pavirs saugiu “nameliu”, kuriame išeidami galėsite šunį palikti.

Mokykite šunį išsiskirti, kai jūs esate namie. Pirmas pratimas – apriboti šuniui galimybę patekti į kurią nors patalpą. Praeityje užtrenktos durys buvo preliudija to, kad šeimininkas sugrįš ir paauklės šunį. Mums reikia išaiškinti šuniui, kad uždarytos durys (netgi į virtuvę arba kitą kambarį) reiškia po to būsiantį malonumą. Išsiskirkite su augintiniu šaltai, uždarykite kambario duris. Paskui sugrįžkite, glostykite jį, girkite.

Nepatingėkite to padaryti daugybę kartų – šaltai neilgam išeikite ir šiltai susitikite. Labai greitai šuo suvoks, kad priešais nosį uždarytos durys atneš didelį pasitenkinimą.

Žingsnis po žingsnio narvą, kuris iki to laiko turi tapti šuns miego vieta, galima perkelti iš miegamojo į kitą kambarį. Tam reikės laiko, bet rezultatas to vertas.

Pridėti komentarą

JComments

Mūsų mokykla vėl pradeda ruošti šunis parodoms

Šuns stresas

Pridėti komentarą