Dauguma žmonių žino, kad šuo yra kilęs iš gaujos gyvūnų. Dauguma taip pat žino, kad gaujoje turi įtvirtinti save kaip „alfa“. Nepaisant gausybės informacijos ir dezinformacijos šia tema, paprastai lieka paslaptis, kaip tai reikėtų padaryti.

Pirmoji problema, susijusi su tradiciniu “alfa” suvokimu yra neteisingas specifinės naminių šunų socialinės struktūros supratimas. Bihevioristai, tyrinėję vilkus ir lyderio vaidmenį šunų gaujoje, rekomenduoja pabandyti imituoti santykius tarp vilkų ir įtvirtinti save kaip “alfa”. Deja, per šiuos tyrinėjimus neatkreipta dėmesio į faktą, kad šuo nėra vilkas. Prijaukinimams ir selekcija šunis pavertė gyvūnais, kur kas vaikiškesniais nei suaugęs vilkas. Pražiūrėję šį faktą kurti santykiams su naminiu šunimi mes imame neteisingą modelį.

Naminiai šunys yra panašesni į vilkų jauniklius nei į suaugusius vilkus. Daugelis gyvūnų elgesio specialistų paskutiniuoju metu pataria kurti su savo šunimi kurti santykius, primenančius suaugusio vilko ir jauniklio. Yra veiksmų, kuriuos suaugęs vilkas koreguos ir privalo tai daryti dėl paties jauniklio bei visos gaujos gerovės. Taip pat yra veiksmų, kuriems koreguoti suaugęs vilkas nešvaistys energijos. Suaugę vilkai nešvaisto laiko deryboms su jaunikliu. Jeigu jauniklis privalo ką nors padaryti, jis tiesiog privalo, ir suaugęs vilkas užtikrins, kad taip atsitiktų. Emocijų čia nebus.
Dresuotojai ir bihevioristai rekomenduodavo žmonėms įtvirtinti save kaip “alfa” mėgdžiojant tai, kaip vienas šuo fiziškai koreguoja kitą. Tačiau šie elgesio modeliai turi trūkumų.
Pirma, mes nesame šunys. Mes esame kur kas lėtesni nei jie ir mūsų fizinės galimybės yra visiškai kitokios. Tai atrodo akivaizdu, bet, pavyzdžiui, prieš keletą metų vienas San Francisko gyventojas buvo patrauktas atsakomybėn dėl šiurkštaus elgesio su gyvūnais – jis įkando savo šuniui į kaklą. Gindamasis žmogus sakė, kad paprasčiausiai dresavo savo šunį ir bandė įdiegti jam disciplinos mėgdžiodamas pirmykštį dominuojančio šuns elgesį. Mes iš prigimties nesame “apginkluoti” taip, kad galėtume imituoti specifinį šunų bendravimą.
Antra, mes nesame tam tinkami ir psichologiškai. Kai suaugęs šuo koreguoja šuniuko elgesį, jo veiksmai yra greiti, ryžtingi ir be jokių emocijų. Nepageidaujamas elgesys nutraukiamas, ir korekcija tuoj pat baigiasi. Galima dar pridurti, kad suaugęs šuo retai perlenkia lazdą koreguodamas arba pakoreguoja nepakankamai, t. y. korekcija yra ne mažesnė ir ne didesnė negu reikia tam, kad šuniukas pasimokytų. O mes, atvirkščiai, paprastai būname užvaldyti emocijų. Mes koreguojame elgesį kai esame pikti, išsigandę, susierzinę ir pan. Mūsų korekcijos būna netikslios, nelaiku, dažnai neadekvačios padarytam nusižengimui. Mūsų emocijos paprastai nenurimsta ir po bausmės. Dėl mūsų emocijų, per didelės arba per mažos korekcijos, lėtumo elgesį, kuris buvo netinkamas, nurodome neypač efektyviai; mes sugluminame šunį ir sumenkiname vietoje to, kad padidintume, jo pasitikėjimą mumis.

KAS YRA LYDERIS?

Dėl tradicinio “alfa” suvokimo verčiau naudoju lyderio sąvoką. “Alfa” reiškia dominavimą, bet nebūtinai lyderystę, ir asocijuojasi su tradiciniais prievarta, smurtu ir agresija paremtais šunų dresavimo metodais. Lyderystė – visiškai kas kita. Ji padeda įtvirtinti save kaip asmenį, kuriam šuo mielai paklūsta, laukia jo nurodymų, pasitiki ir seka. Lyderystė neturi nieko bendra su jėga, žiaurumu ir agresija. Tiesą sakant, tokie metodai nepadeda tikram lyderiui, nes jie sužlugdo pasitikėjimą ir gerus santykius. Beje, kalbant apie santykius neturima galvoje to, ar jūs su šunimi mylite vienas kitą ir jus sieja stiprus ryšys. Kalbama apie socialinę struktūrą žmogus-šuo, apie tai, kaip žmogus ir šuo mato vienas kitą.
Tikri lyderiai yra ramūs, pasitikintys savimi, geranoriški, teisingi ir nuoseklūs. Jiems nereikia įtvirtinti savo pozicijos, nes visas jų elgesys demonstruoja lyderystę ir kiekvienas tai žino. Šunys ir žmonės, kurie švaisto laiką nuolat siautėdami, kad įtvirtintų savo poziciją gaujoje, kurie nėra teisingi ir nuoseklūs, kurie švaisto energiją koreguodami smulkius nusižengimus, kurie negali efektyviai pasiekti, kad gauja eitų paskui juos, nepatirs sėkmės.

KAIP TAPTI LYDERIU?

Šuns požiūris į jus kaip į lyderį priklauso nuo jūsų paties ir jūsų šuns, kiekvieno iš jūsų asmenybių, fiziologijos, gyvenimo būdo. Kai kurie šunys yra paklusnūs iš prigimties, o kai kurie žmonės – gimę lyderiai. Kai susitinka abu šie tipai, žmogui nereikia įtvirtinti savęs kaip lyderio, viskas klostosi natūraliai ir šuo reaguoja atitinkamai. Esama ir iš prigimties švelnesnių žmonių, gimusių vykdyti, ir dominuojančių arba karjerą linkusių daryti šunų, t. y. tokių, kurie nori viskam vadovauti ir būti už viską atsakingi. Kai susitinka šie tipai, gyvenimas gali tapti labai sudėtingas ir šeimininkui, ir šuniui. Vienos formulės, padedančios tapti lyderiu, nėra, nes kiekviena žmogaus ir šuns gauja yra skirtinga, bet yra keletas žingsnių, kurie padės šuniui žvelgti į jus kaip į lyderį.

LYDERIAI INICIJUOJA. SEKĖJAI REAGUOJA.

Šis pratimas yra vienas iš sudėtingiausių daugumai šunų augintojų. Taip pat jis yra ir vienas iš svarbiausių. Tai yra puikus nusiraminimo pratimas šunims, išmokantis juos ramiau iškęsti išsiskyrimą. Jis taip pat prisideda prie lyderystės demonstravimo, nes jūs inicijuojate pasisveikinimą.
Iš principo ramus sugrįžimas namo yra labai paprastas pratimas. Kai jūs įžengiate pro duris, ignoruokite šunį. Tai reiškia, kad reikia visiškai ignoruoti – nekalbėti, neliesti, nežiūrėti... ničnieko. Tai yra daug sunkiau nei gali pasirodyti, nes šitas “O dievulėliau, aš taip džiaugiuosi tave matydamas, tavęs nebuvo visą amžinybę, dabar mano gyvenimas vėl nuostabus”, uodegytės vizginimas, besišypsantis snukelis, džiaugsmingas sveikinimas gali būti gana sunkiai atsisakomas dalykas. Kai šuo nusiramina (pageidautina, kad atsigultų), ramiai su juo pasisveikinkite. Jeigu šuo vėl susijaudina, nueikite ir palaukite, kol jis nusiramins. Kartokite tol, kol šuo supras, kad sveikinatės su juo tik tada, kai jis ramus.
Daugumai žmonių atrodo, kad šis pratimas demonstruoja neištikimybę ir nemeilę, tačiau yra kaip tik priešingai. Tokius energingus sveikinimus mes laikome mūsų šunų meilės išraiška, taigi neatsakyti į juos atrodo beširdiška. Iš tiesų tokie pasisveikinimai yra streso išraiška, netgi susijaudinimas yra stresas. Pagalvojus, kad sveikinimasis yra streso, o ne meilės apraiška, o ramus grįžimas namo padeda šį stresą sumažinti, tampa aišku, kad būtent toks grįžimas yra geresnis meilės šuniui demonstravimas nei energingi pasisveikinimai.

AR MAN TIKRAI VISO TO REIKIA?

Minėti pratimai reikalauja nuoseklumo ir pasiryžimo. Negalima jų imtis tik kartais ir tikėtis, kad jūsų santykiai su šunimi pasikeis. Pratimai neturi nieko bendra su šuns vertimu jums paklusti arba jo pavertimu į robotą. Jie skirti užkariauti jūsų šuns pasitikėjimui duodant jam to vertą lyderį. Jie taip pat malšina šuns stresą. Pagalvokite, kiek streso jums keltų gyvenimas pasaulyje, kuriame nesuprantate kalbos, reiškinių (durų, automobilių), bet vis tiek turėtumėte būti atsakingi už kiekvieną žmogų ir daiktą savo namuose. Būtent tokia našta užkraunama šuniui, kai mes atsisakome būti lyderiai. Tai mažų mažiausiai nesąžininga, o daugių daugiausiai gali baigtis rimta liga arba elgesio problemomis, pavyzdžiui, agresija.
Taip pat, kaip mes neleidžiame trimečiam vaikui rūpintis namais ir nepaliekame jo atsakingo, suaugęs vilkas neleis jaunikliui bandyti apginti gaujos. Tai būtų tik energijos švaistymas, keliantis dar ir grėsmę susižeisti. Ginti gaują yra suaugusiojo darbas, ir jeigu šis to nedaro, gauja gali neišgyventi. Jauniklis žino, kad jam reikia stebėti lyderį, laukti nurodymų ir tikėti, kad jie bus.
Lygiai taip pat žmogaus ir šuns gaujoje mūsų darbas yra ginti gaują, taip pat ir šunis, spręsti, kas kelia pavojų. Šuo turi suprasti, kad jūs esate lyderis ir pasitikėti jumis. Kai mums nepavyksta duoti šuniui nurodymų, įtvirtinti ramių, geranoriškų, pasitikinčių ir teisingų santykių su šunimi, mes padarome jam meškos paslaugą.