Kaip nevalgų šunį išmokinti valgyti

Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 18:23 |

Nevalgus šuo- tikras galvos skausmas savo šeimininkui. Niekada negali žinoti kada jis valgys ( “Dėkui, šiuo metu aš nealkanas ”), ką valgys ( “ Fe, man tai nepatinka”), kiek valgys (“Trys duonos trupinėliai ir man gana”), kada paskutinį sykį valgė ( kasdieniame gyvenime tai nėra svarbiausias klausimas, bet jis tikrai svarbus prireikus medicininės pagalbos).

Maistas, maitinimo laikas bei davinio dydis- puikios priemonės, norint pakeisti kiekvieno šuns elgesį. Jei šuo nepasitiki svetimais žmonėmis, bijo arba jaučia įtampą prieš varžybas, parodas, maitinti jį reikia prieš pat pasirodymą- kuo arčiau varžybų laiko, tuo geriau. Maistas pakeičia hormonų sudėtį šuns organizme, veikia raminančiai. Jei jūsų augintinis neaktyvus ir vangus varžybų metu, maistą patartina duoti likus 3 valandoms iki pasirodymo, tam kad suaktyvinti. Tačiau jei jūsų šuo nevalgus, valgo- kada šauna, jūs negalėsite pasinaudoti šiais patarimais. Todėl visų pirma reikia išmokinti savo augintinį valgyti tai kas duodama ir kada duodama.

Pirmasis žingsnis- būtina nustatyti tiksliai, kokio kiekio maisto reikia jūsų šuniui. Šeriant augintinį natūraliu būdu, tai bus maždaug 2-3 % normalaus kūno svorio, 4-5% - jei gyvūnui trūksta svorio, 1-2%- jei jis turi viršsvorio. Padalinkite gautą kiekį į dvi dalis ir duokite tik nustatytu laiku. Maitinimas turi virsti ritualu- kartokite šuniui “Ar nori ėsti? Kur tavo dubenėlis? Šaunuolis! Bėk prie dubenėlio!”. Galite sugalvoti ir savo žodžius, svarbu, kad jie būtų suprantami augintiniui ir sakomi kiekvieną kartą prieš maitinimą. Tada padėkite dubenį ir skaičiuokite iki penkių. Jei šuo pradeda ėsti iškart jums baigus skaičiuoti- puiku. Jei šuo puolė ėsti iki jums baigiant skaičiuoti iki penkių, tačiau vėliau nusisuka, palieka maisto dubenyje, netardamas nei žodžio paimkite ir paslėpkite dubenį su likusiu maistu. Tuo šuns šėrimas tą kart baigaisi. Jei šuo nepalietė maisto jums suskaičiavus iki penkių, netradamas nei žodžio paslepiate dubenį su maistu. Tai taip pat reikš šėrimo pabaigą. Nors ir kaip būtų sunku, tačiau reikia apsišarvuoti kantrybe (vardan savo augintinio) ir neduoti šuniui visisškai nieko iki sekančio šėrimo. Suaugusį gyvūna patartina šerti kas 10-12 valandų, šunytį- kas 4-8 valandas priklausomai nuo maitinimų kiekio.

Jei šuo neina prie dubenėlio su maistu arba nuolat palieka maisto jame – pasverkite kiek maisto jis palieka. Sekantį kartą duokite augintiniui pusę jo suėsto maisto kiekio. T.y., pav., jei šuo suėdė 4 kakliukus, o likusius paliko dubenyje, tai kito šėrimo metu duokite jam tik 2 kakliukus. Jei šuo kito šėrimo metu suės tik vieną kakliuką, sekantį kartą duokite pusę kakliuko. Kai augintinis suvalgys visą maistą, išlaižys dubenį ir visu savo kūnu rodys, kad jam tikrai norisi dar, pagirkite jį, bet jokių papildomų gabaliukų neduokite!. Tuo šuns šėrimas tą kart baigaisi. Tačiau kitą kartą galima padidinti maisto davinį: pav., jei šuo suėdė pusę kakliuko ir parodė, kad mielai ėstų dar, sekančio šėrimo metu duokite visą kakliuką. Jei vėl viską suėdė- didinkite dozę- įdėkite 2 kakliukus. Ir taip didinkite iki pasieksite šuniui reikiamą maisto kiekį, žinoma, atsižvelgiant į jo svorį, amžių ir kt. Jei augintinis vėl pradės palikinėti maistą dubenyje, kartokite viską iš naujo- mažinkite pusiau suėdamo maisto kiekį, o vėliau- didinkite.

Žinoma, jūs rūpinatės savo augintiniu, jo maistu- ar jis sveikas ir naudingas. Tačiau jūs negalite prisiimti atsakomybės ir už tai ar šuo nusprendė ėsti, ar ne. Tik nesveikų šunų šeimininkai turi rūpintis, kad jų augintiniai neėda ir gali mirti iš bado. Fiziškai sveikas šuo niekada nekankina savęs badaudamas. Atminkite, kad naudodami aukščiau pateiktą šuns treniravimo metodiką, jūs netampate budeliais, kankinančiais gyvūnus badu, slepiančiais maistą!. Jūs juk siūlote keturkojui draugui valgį du kartus per parą. Ir kartu suteikiate jam galimybę padaryti tinkamą pasirinkimą. Tokiu pačiu principu šunys mokosi visų likusių dalykų. Jei jūsų šuo sveikas, tačiau yra nevalgus, jis turi padaryti tinkamą sprendimą maisto naudai. Tai- viskas, ko iš jo reikalaujama. Bet šį sprendimą gyvūnas turi padaryti sąmoningai pats, savarankiškai. Šeimininkas šiuo atveju tik formuoja aplinkybes, palengvinančias apsisprendimą.

Kokia prasmė du kartus mažinti šuns suėdamo maisto kiekį, jei jis nesuėda visko, kas jam duodama? Viskas yra labai paprasta. Pavyzdžiui, norint pagerinti šuns savijautą, bendrą išvaizdą, priauginti šiek tiek svorio, jam reikia suėsti 12 kakliukų (500 gramus mikso ar stiklinę sauso maisto- tai visiškai nesvarbu), o suėda tik 6- ką jūs galite padaryti šiuo atveju? Na, galima melsti šunelį suvalgyti likusius 6 kakliukus, arba juos sumalti ir pamaitinti “vargšiuką” iš šaukštelio (“už mamytę, už tėvelį…”), kartu bėgti pasivaikščioti ir lauke mėginti atiduoti tuos nelemtus 6 kakliukus ( “gal jis netikėtai išalks ir kaip nors suės…”). Tačiau pats geriausias sprendimas- panaudoti šuns poreikius, kad jam reikėtų tų 6 kaklų ir tam, kad įpratinti suėsti viską, kas paduodama. Įsivaizduokime tokią situaciją: sekantis maitinimas ( po to, kai šuo suėdė 6 kakliukus vietoj 12), jūs kviečiate savo numylėtinį, jis eina prie dubens ir mąsto “Aha, mano dubuo ir vėl pilnutėlis maisto, bet aš suėsiu tik savo 6 kakliukus, o po to pasižiūrėsiu, kaip šeimininkas puls prieš mane šokinėti ir įkalbinėti suėsti likusį maistą, che-che…”. Ir štai šuo nuleidžia snukį į dubenį… “Ei! Čia tik trys kakliukai, o aš juk noriu šešių!”. Puiku. Štai dabar jau ne jūs, o šuo tampa prašytoju, jam reikia žeminti sir maldaut. O jūs su augintiniu sudarote savotišką sandorį: “Tu nori daugiau maisto, o aš noriu, kad tu per šėrimą suėstum 12 kakliukų iš karto. Taigi, parodyk man kaip moki valgyti viską, ką tau įdedu…”. Be to, jei šuo šį kartą nusiteikęs sukramsnoti 6 kakliukus, o gauna mažiau, tai kitą maitinimą jis bus daugiau išalkęs ir galbūt norės jau 9 kakliukų, o jūs jam duosite tik 5 (nes maisto kiekis didinamas pamažu). “Bet aš noriu 9 kakliukų!” –“ Žinoma, brangusis, bet aš tave auklėju ir tu pirma turi įrodyti, kad gali suvalgyti šiuos penkis duodamus, o kitą kartą būtinai gausi daugiau…”

Gali būti, kad jūs suklydote skaičiuodamas maisto kiekį reikalingą šuniui, kad jis priaugtų svorio. Gal jam tikrai pakanka devynių kakliukų vieno maitinimo metu. Tai nesunku patikrinti ir pakoreguoti savo skaičiavimus. Padidinote dozę iki 12 kakliukų, o šuniukus vėl suėda tik 9. Kitą maitinimą duodat tik 4 kaklus, jis juos suėda. Didinate davinį iki 7- jis juos suėda. Duodate 9, jis juos mielai sukramsnoja. Padidinus dozę iki 12, augintinis vėl ėda 9 kakliukus, o likusius palieka, jūs mažinate davinį iki 4… Jie kelis sykius pakartojate šį ratą ir nuolat sustojate ties skaičiumi 9, t.y. šuo su apetitu suėda 9 kaklus ir niekaip neįveikia 12, gali būti, kad jam tikrai daugiau ir nereikia. Na, tokiu atveju jūs išauklėjote augintinį valgyti tuos 9 kakliukus kai tik jus juos duodate, be jokių ritualinių šokių aplink mylimą šunelį ir vorgavimų “Na suėsk dar šiek tiek…”. Dabar viskas vyksta paprastai, kaip vienas-du- trys-keturi-penki…

Jelenos Ivaščenko vertimas iš anglų kalbos,

Dėkoju Mary Straus už suteiktą medžiagą.